Sausio 25-oji, mūsų krašte nuo seno laikoma viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Gal kam ir atrodo, kad po žiemos Saulėgrįžos praėjus mėnesiui, jau ir pavasaris netruks ateiti, tačiau tai apgaulingas jausmas ir pusiaužiemio šventė tai primena. Todėl šią dieną būtina pasitikrinti savo žiemos išteklius: pasižiūrėti kiek liko pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jei sunaudota daugiau nei pusė, tai reiks patausoti, kad užtektų kitai žiemos pusei.
Buvo paprotys pusiaužiemyje papurtyti sodo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksenti į avilius, žadinant iš žiemos miego bites… Sakoma, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus traukia gyvatės, todėl šią dieną dar vadino Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. Tikėdami, kad į namus iš girios galinčios pradėti eiti gyvatės, vengdavo šią dieną iš miško vežti medžius ar nešti šakas.

Sakoma, kad viduržiemį iš savo olos apsidairyti išlenda barsukas. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio lenda gilyn į olą – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, tai jis išlindęs iš olos eina pasivaikščioti ir grįžęs ramus gulasi ant kito šono – pavasaris jau neužilgo.

Tad įdomu, kokia gi bus antroji žiemos pusė.