PLASTMASINIŲ KONSTRUKCIJŲ ELEMENTŲ JUNGIMAS

tureklaiBeveik visos plastmasės tarpusavyje, o taip pat su kitomis medžiagomis gali būti suklijuojamos. Klijavimas pasižymi visa eile gerų ypatybių: kli­juojamieji elementai nesusilpninami, suklijuojamas visas lietimosi pavir­šius, sujungimas sandarus, galima klijuoti įvairias medžiagas, suklijuota konstrukcija praktiškai nepasunkėja.

Klijuojama paprastai sintetiniais derviniais klijais. Sie klijai susideda iš sintetinių dervų, užpildų, įvairių priedų, skiediklių ir kietiklių. Pagaminti iš šių komponentų klijai sukietėja, keičiantis dervos molekulinei struktūrai iš linijinės į tinklinę. Klijų kietėjimo laikas daugiausia priklauso nuo kietinančios medžiagos kiekio, temperatūros ir slėgimo. Dėl to kiekvienos rūšies klijams taikomas skirtingas klijavimo režimas.

Sintetiniai konstrukciniai klijai yra atsparūs vandeniui, biologiniams veiksniams, technologiški. Suklijuotos siūlės būna labai stiprios. Dažniau­siai pasitaikantis siūlių trūkumas yra nedidelis atsparumas šilumai. Pasta­ruoju metu jau yra gaminami ir atsparūs šilumai klijai.

Atsižvelgiant i kietėjimui reikalinga temperatūrą, klijai skirstomi 1   šalto    (16—30°C) ir   karšto    (100—160°C)    kietėjimo   klijus.

Daugelį medžiagų galima suklijuoti šalto kietėjimo klijais. Klijavimo šiais klijais technologija paprasta, nes nereikia sudėtingų Įrengimų. Ta­čiau šie klijai ilgai kietėja. Todėl suklijuotas medžiagas reikia ilgai laikyti suslėgtas, sumažėja klijavimo proceso našumas, reikia daug vietos. Salto kietėjimo klijai gali būti naudojami statybos aikštelėje smulkiems elemen­tams klijuoti arba mažose, vietinės paskirties gamyklose.

Klijavimui paspartinti pastaruoju metu imtas naudoti šilto kietė­jimo   būdas, pašildant šalto kietėjimo klijus iki 50—90°C.

Karšto kietėjimo klijai naudojami, gaminant konstrukcijas pramoniniu būdu. Šiuo atveju klijai sukietėja labai greitai, bet klijavimui reikalingi sudėtingi ir brangūs karšti presai. Karsto klijavimo būdu neleistina klijuoti termoplastinių medžiagų, o asbocementas karštame prese dažniausiai sutrūkinėja. Karsto kietėjimo klijai klijuojamųjų paviršių poras ir nelygumus užpildo blogiau, negu šalto kietėjimo klijai.

Statyboje naudojami konstrukciniai klijai turi atitikti šiuos reikala­vimus:

1) klijai turi gerai sukibti su klijuojamomis medžiagomis; siūlės vidi­niai įtempimai turi būti kiek galima mažesni;

  • sujungimo stiprumas turi būti ne mažesnis už klijuojamų medžiagų stiprumą;
  • klijuotinės siūlės stiprumas neturi mažėti eksploatacijos metu; kli­jai turi būti atsparūs senėjimui;
  • klijai turi būti pakankamai atsparūs atmosferos, drėgmės, tempera­tūros ir cheminiams poveikiams;
  • klijai turi būti nebrangūs ir nedeficitiniai.

Šiuo metu nėra universalių klijų, atitinkančių visus minėtus reikala­vimus. Klijų rūšis parenkama, atsižvelgiant i klijuojamąją medžiagą, dar­bo sąlygas, turimus įrengimus ir pan.

Tirpias termoplastines plastmases galima suklijuoti ne tik klijais, bet ir šių plastmasių tirpikliais. Jais suminkštinti klijuojamieji paviršiai yra suspaudžiami 0,5—2,0 kG/crn2 jėga. Tirpiklis parenkamas, atsižvelgiant i klijuojamą termoplastine plastmasę. Pavyzdžiui, organinį stiklą tirpina dichloretanas, celiulioidą — acetonas, polistirolą — benzolas ir t. t. Sukli­juota siūlė yra vienodesnė, kai vietoj tirpiklių naudojama klijuojamųjų polimerų tirpalai. Šiuo atveju j tirpiklį Įdedama 2—4% dervos, iš kurios pagamintos klijuojamos medžiagos. Siūlės būna beveik tokio pat stipru­mo, kaip ir suklijuotosios medžiagos. Tačiau pastebėta, kad tirpikliu kli­juojamos medžiagos deformuojasi (išbrinksta) ir jose atsiranda vidiniai įtempimai.

Klijuotinė siūlė kietėdama traukiasi. Kuo siūlė storesnė, tuo didesnės jos absoliutinės deformacijos. Dėl to tiek siūlėje, tiek ir klijuojamoje me­džiagoje atsiranda vidiniai įtempimai, kurie didėja, didėjant siūlės storiui. Nustatyta, kad įtempimų koncentracija neturi praktinės reikšmės, jei siūlės ir klijuojamosios medžiagos storių santykis mažesnis kaip 0,01. Be to, sto­resnės siūlės dažniau sutrūkinėja. Visa tai mažina klijuotų sujungimų stip­rumą. Teoriškai siūlė būna stipriausia tada, kai jos storis lygus polimero molekulės ilgiui, t. y. apie 0,025. Praktiškai dėl klijuojamųjų paviršių nelygumo siūlės būna žymiai storesnės. Klijų suslūgimas sumažinamas, juos plastifikuojant. Kazeininiai, mo­difikuoti rezorcino-fenolio-formaldehido bei epoksidiniai klijai kietėdami nesuslūgsta. Jie naudotini  tada kai klijuojami tureklai, kai klijuojamųjų elementų negalima rei­kiamai suspausti.

Statybinių konstrukcijų elementai dažniausiai klijuojami fenoliniais, epoksidiniais, poliesteriniais ir kaučiukiniais klijais. Taip pat naudojami šių klijų mišiniai arba minėti klijai su įvairių dervų priedais.Fenoliniais klijais daugiausia klijuojami statybinių konstrukcijų elementai. Pavyzdžiui, klijais, kurie susideda iš B markės fenolio-formal-dehido dervos ir medienos miltų užpildo (5—7% dervos svorio), klijuoja­mas asbocementas, aliuminis ir stiklaplastis su koriaplasčiais ir medienos pluošto plokštėmis, o taip pat kitos medžiagos. Klijai sukietėja per 5— 10 min., esant 150°C temperatūrai. Šie klijai gana pigūs, pakankamai atsparūs šilumai.